Narvo,{0}}kaip automobilio kėbulo, koncepciją galima atsekti 1944 m., pradedant nuo automobilio kėbulo analogijos iki paukščio narvelio. Tobulėjant naujoms gamybinėms medžiagoms, nuo aštuntojo dešimtmečio didelio-stiprumo plienas, itin-didelio-stiprumo plienas ir pažangios kompozicinės medžiagos buvo plačiai naudojamos narvelių-kaip automobilių kėbulų gamyboje, o tai žymiai pagerino jų stiprumą ir atsparumą smūgiams. Konstrukcija padalija visą automobilio kėbulą į dvi sritis: smūgio glamžymo zoną, kad sugertų smūgio jėgą susidūrimo metu, ir „didelio-stiprumo salono zoną“, užtikrinančią keleivių išgyvenimą, taip pagerinant būtinas funkcijas kiekvienoje srityje. Remiantis narvo{11}}kaip automobilio kėbulo koncepcija, konstrukcijoje naudojamos smūgio susiglamžymo zonos priekyje ir gale, kad sugertų smūgio energiją ir sumažintų salono deformaciją, o didelio stiprumo{12}}kabinos srityje dėmesys skiriamas konstrukcijos tvirtumui gerinti ir iš smūgio glamžymo zonų perduodamos energijos išsklaidymo, todėl automobilio kėbulas gali išlaikyti vientisumą susidūrimo metu. GOA (Global Outstanding Assessment) saugos kėbulo dizainas iš esmės pagrįstas smūgius{14}}sugeriančio korpuso ir didelio stiprumo{15}} keleivių salono koncepcija, panašiai kaip ZBC dizaino koncepcija.
Dauguma šiuolaikinių sedanų naudoja narvelį,{0}}panašų į kėbulo dizainą; Pavyzdžiui, „Focus“ naudoja narvelį-kaip sustiprintą kėbulo struktūrą, o korpuso tvirtumui padidinti naudojamas didelio-tvirto plienas. Priekiniai ir galiniai smūginiai buferiai ir durų anti-susidūrimo sijos turi tą pačią sustiprintą struktūrą. Smūgio buferiai tolygiai paskirsto smūgio jėgą visame automobilio korpuse, taip išvengiant keleivių sužalojimų.
